27 Gruo
Burnoj tirpstantys itališki desertai – ir Lietuvoje

Burnoj tirpstantys itališki desertai – ir Lietuvoje

Dar visai neseniai žinojome, kad tik mūsų pamiltų picų ir įvairių makaronų tėvynė yra Italija, tačiau dabar jau daugybė žmonių mėgaujasi ir skaniausiais desertais, atkeliavusiais būtent iš šios šalies. Jie sparčiai atranda kelia į mūsų, lietuvių, skrandžius ir širdis. Itališki desertai dėl savo išskirtinumo ir nepaprasto skonio yra vertinami bei labai populiarūs visame pasaulyje. Jais mėgaujasi įvairaus amžiaus, skirtingo skonio žmonės. Be abejo, pats populiariausias ir visų labai pamėgtas yra klasikinis tiramisu, tačiau gerbėjų atranda ir iš grietinėlės pagamintas Panna Cotta – klasikinis sūrio pyragas. Mes pateiksime populiariausius itališkus skanėstus, o Jums tik liks juos išbandyti.


Tiramisu išvertus į lietuvių kalbą reiškia pakelk mane. Šį desertą dar 1969 metais pagamino Trevizo kavinės kulinaras Carminantonio Iannaccone. Sakoma, kad šį receptą jis tobulino net dvejus metus, bet iš jo turtų nesusikrovė, nes tiesiog neužpatentavo savo gaminio. Tačiau labiausiai jis gailisi ne dėl to – jam labiausiai gaila, kad žmonės iškraipo jo originalų receptą.



Klasikinis gaivus sūrio pyragas buvo sukurtas daug anksčiau nei tiramisu. Dar šis gardėsis yra vadinamas „Močiutės pyragu“, kadangi per šventes šį pyragą gamina būtent močiutės. Manoma, kad tokia sąvoka kaip sūrio pyragas buvo išrasta dar senovės Graikijoje, o iš čia tradiciją perėmė romėnai. Norėdami, kad gardumynas būtų saldesnis, jie vietoje mums įprasto cukraus naudodavo medų. Neatsiejamu pyrago ingredientu tapo citrinos žievelė. Pasakyti, kas pirmasis pagamino klasikinį sūrio pyragą, neįmanoma.



Panna Cotta grietinėlės desertas su vanile buvo sukurtas Šiaurės Italijoje, Pjemonto regione. Jis gaminamas jau šimtus metų. Įdomu, jog pradžioje gaminant šį desertą vietoje želatinos buvo naudojami virti žuvų kaulai. Šiandien Panna Cotta recepte jų nebėra, dominuoja vanilė, pienas, braškės ir grietinėlė. Taip pat dedamas cukrus ir želatina.



Spėjama, kad maskarponės sūris su šviežiomis braškėmis atsirado Toskanoje. Būtent čia jį ilgą laiką vadino vaikų patiekalu, nes mamos ir močiutės prieš miegą mažiesiems leisdavo pasimėgauti šiuo desertu. Bėgant metams maskarponės sūris su braškėmis tapo populiarus ne tik vaikų, bet suaugusių desertas ir greitai paplito visame pasaulyje. Manoma, kad šis receptas išrastas per atsitiktinumą, o ne ilgų bandymų metu.



Itališkus sausainiukus pirmieji dar viduramžiais pradėjo kepti vienuoliai. Kiekvienas vienuolynas turėjo savo receptą, kurį kruopščiai saugojo nuo kitų. Šie sausainiai būdavo pagrindinis pragyvenimo šaltinis, todėl jie stengdavosi kepti išsiskiriančius skanėstus. Bėgant laikui vienuoliai pamiršo savo tradicijas ir pasidalino receptais su visu pasauliu.