31 Kov
Vygantas Kazlauskas: „Muzika turi nuskausminti ir gydyti“

Vygantas Kazlauskas: „Muzika turi nuskausminti ir gydyti“

Balandžio 2 d. 19.55 val. Šv. Kotrynos bažnyčios erdvė pavirs stebuklingu šviesos pasažu, kuriuo liesis prancūziškos melodijos, skambės gražiausia meilės kalba ir susitiks romantiškos širdys. Atlikėjas Vygantas Kazlauskas pristatys ilgai lauktą, naująją kompaktinę plokštelę „Passage de Lumièe“ (liet. „Šviesų pasažas“), kurioje jo autorinės dainos, išverstos į prancūzų kalbą ir įgavusios kitokį skambesį, kvies paklaidžioti naktinėmis Paryžiaus gatvėmis ir jausmų labirintais. Kalbamės su atlikėju apie naują albumą, prancūziškos kultūros įtaką ir muzikos vietą jo gyvenime.


Vygantai, dainuojate prancūziškai. Koks jūsų ryšys su šia šalimi? Ar jums artima Prancūzijos kultūra?


Vaikystėje man labiau patiko A. Diuma „Trys muškietininkai“, negu K. May „Winnetou“. Kai pradėjo patikti Markas Tvenas, buvo jau per vėlu, nes mano asmenybė jau susiformavo. Namuose buvo daug prancūziškos muzikos: Edith Piaf, Jacques Brel, Dalida, Gilbert Becaud ir kt. Po to sekė studijos, kai išmokau kalbą, susipažinau su Georges Brassens, Leo Ferre, Renaud, Nougaro, Maurane ir kitų kūryba. Ir pirmą kartą pasijutau basas, kai įvedus nacionalinę valiutą, grįžau į Lietuvą su 20 Lt sąskaitoje. Visgi už 18 Lt prisipyliau pilną baką benzino ir nuvažiavau prie jūros...


Kaip gimė naujoji plokštelė? Ir kodėl „Šviesų pasažas“?  


Plokštelė buvo planuota mano pakartotinoms gastrolėms Kanadoje. Paprašiau Caroline Paliulis, kad ji išverstų dar kelias mano dainas į prancūzų kalbą. Ji puikiai susitvarkė su šia sudėtinga užduotimi, deja, gastrolės neįvyko ir skubėti nebebuvo reikalo. Tai buvo kitas kartas, kai beveik likau “ant ledo” – pernai rudenį avialinijos neatskraidino mano lagamino į Paryžių, tad teko naudotis situacija, juk įvairūs nepritekliai skatina kūrybiškumą, pasak Federico Fellini. Pasiblaškiau po naktinį miestą, gyvenau rajone, kur buvo filmuota „Amelija iš Monmartro“, pamačiau žmones beiškylaujančius prie Paris Canal’o, ryškiai apšviestą Aleksandro III-ojo tiltą, iliuminuotus turistų laivus. Norėjosi, kad naujoje plokštelėje būtų daug šviesos, laisvės, miesto, vėjo, jūros ir meilės. Grįžęs su kūrybiniais bendraminčiais garso režisieriumi Martynu Puchovičiumi, dizaineriu Aidu Urbeliu ir fotografu Pauliumi Gasiūnu sukūrėme naują albumo sampratą. Prisijungė Artūras Novikas, jo džiazo mokykla, režisierė ir pedagogė Daina Rakšnienė, kompozitorius Arūnas Rakšnys.


Pasirinkote neįprastą koncerto laiką – 19.55 val. Kas tai lėmė?


Tai dėl vasaros laiko įvedimo. Su šviesų dailininku Arvydu Buinausku norėjome Šv. Kotrynos bažnyčią paversti gabalėliu naktinio Paryžiaus. Tam reikėjo koncerto pradžią maksimaliai priartinti prie saulės nusileidimo laiko Vilniuje. Toliau... reikės pažiūrėti, kas bus.


Esate gydytojas-anesteziologas – jūsų dėka pacientai nejaučia skausmo. O kaip suvokiate savo misiją scenoje?


Savo misiją scenoje suvokiu taip pat – muzika turi nuskausminti ir gydyti.


Stilingai rengiatės, puikiai laikotės scenoje, duetu dainuojate su džiazo atlikėja Evelina Sašenko, autorinių koncertų metu jums pritaria būrys profesionalių muzikantų, be abejonės, tai priduoda naujų spalvų jūsų kūrybai ir įvaizdžiui, o koks Vygantas Kazlauskas yra už scenos ribų, kasdieniniame gyvenime?


Mano devizas: jei ką nors verta gyvenime daryti, verta daryti be saiko. Noriu kurti ir būti gyvenime bei scenoje su tais, su kuriais norisi būti. Mano šeima yra mano kasdieninis gyvenimas.


Kviestiniai koncerto svečiai - Evelina Sašenko; Artūro Noviko džiazo mokyklos vokalinis ansamblis „Jazz island“, solistai - Valerijus Ramoška (trimitas), Stasys Strička (akordeonas). Gyvo garso grupė: Tomas Varnagiris (gitara), Audrius Piragis (gitara), Tomas Maslauskas (bosinė gitara), Nerijus Bakula (akordeonas), Mindaugas Juškevičius (būgnai).


Bilietų kaina: 20 Lt – 40 Lt


Bilietus platina www.bilietai.lt ir 1 val. iki koncerto pradžios prie salės.