LDS galerijoje ARKA, Aušros Vartų g. 7, Vilnius

2017 m. gruodžio 19 d. – 2018 m. sausio  20 d.

Parodos atidarymas gruodžio 19 d., antradienį, 18 val.

Implikacija šiame paveikslų cikle – tai formaliai neišreikštas vaizdų ryšys. Objektų vaizdai jungiami į simbolines prasmes, ieškoma loginio ryšio tarp jų. Tai organizuojama per simbolius bei jų jungtis į kodus. Jie atpažįstami, bet savaip interpretuotini. Tokiu būdu paveikslų turinys kviečia komunikuoti. Objektai talpina savyje informaciją ir vienokią ar kitokią santykio su jais formą. Stebintis paveikslą gali kurti savus naratyvus. Implikacija vyksta tarp vaizduojamų objektų pavidalų nešamos žinutės ir santykio tarp jų ar buvimo konteksto, bei vaizdavimo pobūdžio. Kūriniuose dominuojančios temos - žmonių santykiai bei jų provokuojamos būsenos ar elgsenos, pradedant nuo buities teritorijos iki istorijos, religijos ar politikos aspektų. Tai kasdienių pastebėjimų refleksijos, įžvalgų, apmąstymų ištransliavimas apie amžinybę ir laikinumą, tiesą ir melą, aistras ir išgyvenimus. Paveiksluose galima pastebėti džiugesį, liūdesį, o kartais sarkastišką pasijuokimą iš mūsų žmogiškų savybių.

Autorė

APIE MEDOS NORBUTAITĖS KŪRYBĄ

Dabartinės Lietuvos vaizduojamosios dailės kraštovaizdyje Meda Norbutaitė išsiskiria intelektualumu ir pabrėžtinu jausmingumu, apnuoginančiu jos aistringą prigimtį. Iš čia kyla gaivališką energiją spinduliuojanti paveikslų plastinė kalba, neretai šokiruojantys atvirumu erotiniai motyvai, prisodrinti daugybės efektingų barokinių detalių. /…/ Pagrindinis M. Norbutaitės kūrybinių siekių objektas yra žmogaus gyvenimas, jo emociniai išgyvenimai, erotiškumas, harmoningo kūno grožis, žmogaus santykiai su supančiu daiktų ir gamtos formų pasauliu /.../

Iš daugelio pedagogų, su kuriais Norbutaitė susidūrė studijuodama Kaune ir Šiauliuose, giliausią rėžį jos kūryboje paliko susitikimas su tuo metu baigusiu rektoriauti ir pedagoginę veiklą Vilniaus dailės akademijoje bei atvykusiu dėstyti į Šiaulius prof. Vincentu Geču. /…/ Norbutaitės kūriniuose taip pat regimi paskiri romantizmo, simbolizmo ir secesijos tapybinės estetikos pėdsakai. Iš modernizmo ir postmoderno epochų kūrėjų labiausiai domina ryškų savitą stilių turintys ir nebijantys provokuoti, drąsiai griauti įsistvirtinusius estetinius idealus menininkai. Tai paaiškina jos dėmesį labai skirtingų stilių ir kartų jau modernistinių ir postmodernistinių generacijų dailininkų  Edvardo Muncho, Egono Schile, Fridos Kahlo, Chaimo Soutine‘o, Andy Warholo, Luciano Freudo, Damieno Hirsto, Jeffrey’aus Koonso, akcionisto Günterio Bruso kūriniams. /…/Šios įvairios įtakos, perleistos per savo estetinių kriterijų filtrus, lemia pagrindinius Norbutaitės kūrybinio kelio vektorius. Iš čia randasi jos kūriniams būdingas intelektualumas, kuris išryškėja mąstymo metaforiškume, polinkyje į ironiją, groteską, savianalizę./.../                         

Intelektualų Norbutaitės tapybos pobūdį išryškina potraukis į žaismingą ironiją, groteską ir griežtą  socialinę kritiką. Greta ironija ir grotesku dvelkiančių natiurmortų yra ir tokių, kuriuos pavadinčiau turinčiais „užslėptą metaforinę prasmę“/.../ Vadinasi, išorinis vizualinis šių žanrų paveikslų sluoksnis skatina plėtoti suvokėjo atmintį. Drobėse nutapyti daiktai, namų apyvokos reikmenys čia kuria kitas naratyvines istorijas ir kontekstus, susijusius su esminėmis visuomeninės sąmonės slinktimis bei „kultūrinės atminties“ pokyčiais. Todėl vaizduojantis daiktus sluoksnis nesąmoningai suvokėjo sąmonėje sukelia kitas didžiulę istorinę ir kultūrinę prasmę turinčias asociacijas, verčia prisiminti, susimąstyti apie tuos negrįžtamai į praeitį nuslinkusius žmogiškos kultūros, įvairių visuomenės sluoksnių pasaulius, su kuriais asocijuojasi nutapyti daiktai. /.../Pastaraisiais metais į Norbutaitės kuriamų vaizdinių pasaulį vis aktyviau skverbiasi ir gyvūnų pasaulis, kurį ji vaizduoja nevengdama išryškinimo individualaus asmeninio santykio su vaizduojamu objektu. /…/ Šis pastaraisiais metais ryškėjantis svarbių temų įvairiakrypčio plėtojimo procesas ironijos ir autorinių motyvų stiprėjimas liudija didžiules šios talentingos dailininkės potencijas ir leidžia tikėtis, kad netrukus susidursime su naujais, galbūt netikėtais jos kūrybinės biografijos posūkiais./.../ Meda Norbutaitė yra viena ryškiausių dabartinės mūsų tapybos figūrų.  Savo gaivališka energetine moteriška prigimtimi ji ne tik stoja į vieną gretą su Sofija Veiveryje, Dalia Kasčiūnaite, tačiau ir iškirto savą nišą spalvingame dabartinės Lietuvos tapybos kraštovaizdyje. /…/ Balansuodama tarp realizmo, romantizmo, simbolizmo, siurrealizmo, secesijos, Paryžiaus mokyklos ekspresionizmo ir abstrakcijos estetikos principų, ji sukuria savo individualų erotiškumą, žmogaus kūno grožį aukštinančių  meno įvaizdžių pasaulį, kuriam būdingas ypatingas intymumas ir jautrumas kitų dailininkų dažniausiai ignoruojamoms postmodernaus estetiškumo teritorijoms ir apraiškoms./…/ Glaustai tariant, taktiliškumas yra vienas ryškiausių Norbutaitės ne tik natiurmortų, tačiau ir jos tapybos apskritai bruožų, kadangi jis yra būdingas ir kitų žanrų kūriniams. Dailininkei būdingi skirtingi komponavimo principai, kontrastingų objektų, spalvinių zonų, preciziško realistinio natūros vaizdavimo ir ekspresyvaus, artėjančio prie abstrakcijos vaizdavimo supriešinimas, visumos ir fragmento efektingas sugretinimas. Daugelyje tapinių išskirtinis dėmesys teikiamas efektingai detalei, emocionaliai spalvai, jautriausiems jos atspalviams, garankščiuotiems paviršiams arba, kitais žodžiais tariant, išraiškingai jų reljefinei faktūrai.

Prof. habil. dr. Antanas Andrijauskas,

”Medos Norbutaitės kūno topologija ir erotinių aistrų pasaulis”

Religijos, filosofijos, komparatyvistikos ir meno žurnalas “LOGOS” Nr.: 88,89 (2016 m.)

Medos tapyba yra saikingai siurealistiška, postmoderniai asocijuojanti baroką ir P.P. Rubensą, siekia atskleisti dvasios energijas, sielos apsivalymą ir aukojimą, kritikuoja dvasios sąstingius ir svajoja pakilimą su paukščiais. Visos temos skirtingais laikas skleidėsi įvairiais požymiais, išsaugant piešinio tikslumo ir tapymo emocijos jungtis, minties ir poetinės išraiškose asmenines darnas. Darbuose jaučiama nuolatinė kova ir intriga tarp piešinio pasakojimo ir tapymo ekspresijos, tarp kompozicijos tvarkos ir spalvos laisvės.

Daiktų energijos. Ankstyvoji jos aukojimo tema dar liko piešiniuose, vizualinėse interpretacijose, o jos mokytojo neorealisto Vincento Gečo paraginta išskleidė slepiamas daiktų emocijas drąsiai įveikdama piešinį savo spalvų jautra, ekspresija ir idėja. /.../ Jos daiktų natiurmortai yra susiję su daiktų tvarka ir jų vos girdimais emociniais šnabždesiais. /.../ Dailininkė jaučia objektų šnabždesius, fetišų kuždesį, kurie pakeičia laiko ir erdvės figūras. Ji atrakina daiktų skrynias spalvomis ir simboliais, atidaro juos formų transformacijomis. Taip gimsta daiktai – laiko ir erdvės cėlės, aimanos ir lūkesčio spąstai. Kartais ji juos prakalbina alegorine kalba, kaip antai jau vėlyvojo laikotarpio mėsmalė ar auksiniai dubenys ir bastijos.

 Aukojimas. Medos moterys visados yra erotiškai pažeistos ir spindi ne tą energiją, kurios trokšta nevykę fetišų kaupėjai. Išaukštinto skerdžiamo gyvulio ir kartu paniekintos aukos simbolizmas būdingas vartotojiškai bei patriarchalinei moters interpretacijai: ji yra ir viešpats, ir sekso simbolis, ir geidžiamas objektas, ir atnašaujama avis vienu metu /.../

Skaistykla. Medos kūryba yra moters išvadavimas iš bastėjos – iš fortifikacinio į(si)kalinimo. Koks tai išėjimas? Per skaistyklą, per prausiančias dausas, per rubinų vandenis ... Granatų lašai kaitina drungną. Jos visa kūryba yra kupina jausmų ir energijų išvalymo, reikšmingo visiems: daiktams, avimas, varnams, žmonėms ... Vieniems rubino kraujo reikia kelių lašų, kitiems vonių. Granatų sušildyta skaistykla priešinasi vandens drungnai, kuris ne apvalo, o klampina. Skaistykla nėra duotis, nėra Viešpaties garantija, nėra užbaigtas įkalinimo laikas. Apsivalymą dar reikia atrasti, atverti, įgalinti, priimti, antraip nuodingi vandenys suris sielas kartu su irstančiomis ir niekam nereikalingomis aistromis. Moteriškasis apsivalymas yra ne išskydimas ašarų pakalnėje, ne virtimas Skaistyklos avimi, o Laumės susitelkimas, kraujuojantis įkvėpimas. Tuo Medos Skaistykla esmiškai skiriasi nuo krikščioniškos, nuo Dantės. Jos apsivalymas nėra krikščioniškas, ne nuo aistros, o nuo nuolankumo, ne nuo troškimų, o nuo baimės, ne nuo nuodėmės, o nuo paklusnumo. Įveikti bailumą vadinasi išsimaudyti rubino voniose ir išskristi su pakilusiu Vajumi iš aukso dubenų drungnos.

 Viešumos kritika. /... / Medos dabartinio laikotarpio kūryba nuolatos kelia Vajų ir šis atlygina. Kelti vajų, vadinasi kritikuoti, tapti viešu, pačiam spręsti ir pačiam formuoti. /.../ Išsivadavimo, išsiveržimo pastangas atskleidžia ironija, groteskas, subversyvūs daiktų, gyvūnų ir žmonių pavidalai, žymintys ir kalbantys mūsų būseną. Kitapus fetišų aistros, orgazminės kosmo energijos iškyla ne tik drungna, bet ir šaltis, tarp mėlynų kiaulių, knisančių rubinus ir ordinais ir medaliais apdovanoto Senio Besmegenio (Sniego senis 2014 2). Šalia stovintis pamazgų kibiras išduoda ir slepia tuštybės didybę. Nėra jokio orgono ir fetišo, visi apgaulingi herojizmai sumalami mėsmalėmis. Mėsmalės yra frustracijos, sutriuškinimo pagaliau biurokratinės patikros ir net patikrinančio išgręžimo simbolis ... Išmintis egzistuoja tik kaip patiekalas, kai net fetišai nebevirpa (Patiekta išmintis, 2016). Politiniai Medos darbai prisipildo kritikos, bandymo sukilti, atsiskirti nuo malamos mėsos būklės ir besmegenio tuštybės.

Prof. dr. Gintautas Mažeikis,

str. knygai „Meda Norbutaitė“ (ištraukos), 2016

Kūryboje vyrauja į įmantrios klasikos klodus apeliuojantis realizmo likučių žaismas ir abstrahuotos tikrovės poetiškumas-metaforiškumas. Tačiau Medos kuriama abstrahuota tikrovė nėra nenuspėjama, slėpiningai klampi ar baugi. Priešingai, ji atpažįstama, įvardijama, susiejama su dabartimi, su tuo, kas žymi nuotaiką ir tarsi nežinomas, bet nuspėjamas plyti čia ir dabar./…/ Svarbiausias Medos tapyboje – potėpis. Čia jis ir dengia (maskuoja), o kartu ir išlaisvina tai, kas paslėpta nuo žiūrovo akių. Kaip ir dauguma meno kūrėjų, Meda tarsi siekia mus klaidinti: pirma – suteikti žiūrėjimo galimybę, antra – leisti pamatyti tai, ką norime išvysti, trečia – paneigti matomąjį. /…/ Potėpių žaismas, koloritas, nykstantys ir iškylantys daikto kontūrai traktuotini kaip tuo pat metu veikiantis buvimas ir nebuvimas. Pastarasis dar labiau pasitraukia, kai žiūrovui leidžiama intuityviai pajusti tapybos kaip kalbinio modelio ryšį su klasikiniu tapybiniu bylojimu. Iš sodrios tamsos iškylantys daiktai Medos tapyboje netampa akivaizdžiai atpažįstaais ir stabilų svorį bei formą įgavusiais „tvariniais“./…/ Medos kūryboje atpažįstama forma bei pavadinimas gali būti suvokti tik kaip kodai, leidžiantys įsitraukti į interpretacijos kartojimo ritmą. Taigi už kūrinio ne tik nieko nėra: nesunku suabejoti ir pačiu jo buvimu. Reziumuojant galima teigti, kad tokia kūrinio samprata gana postmodernistinė; t. y. postmodernu ant šiuolaikinio meno altoriaus paaukoti kūrinį ir vėliau savo maldą kaip komunikacinį tiltą su aplinka tiesti per interpretacijos galimybių aibę.

Dr. Remigijus Venckus,

„Interpretacijos gimimas ir kūrinio mirtis...”,

kultūros ir meno savaitraštis “Nemunas”, 2013 gruodžio mėn. 8d.

MEDA NORBUTAITĖ, g. 1969

1985 baigė Šiaulių dailės mokyklą

1990 – Kauno aukštesniąją meno mokyklą

1990 – 1998 studijavo Šiaulių universiteto Menų fakultete, įgijo humanitarinių mokslų (dailėtyra, tapyba) magistro laipsnį (darbo vadovas prof. V. Gečas)

1997 – 2011 – Šiaulių universiteto Piešimo katedros asistentė, lektorė

2006 – 2014 – VGTU Statybos fakulteto Architektūros inžinerijos katedros asistentė, lektorė

nuo 2014 – VGTU Fundamentinių mokslų fakulteto Grafinių sistemų katedros lektorė, docentė

nuo 2015 – Kazimiero Simonavičiaus universiteto Kūrybos visuomenės ir ekonomikos instituto lektorė, docentė

Meninės kūrybos sritis – molbertinė ir sieninė tapyba, piešimas mišriomis technikomis.

Surengė 15 autorinių parodų: „Baroti“ galerjoje (Klaipėda, 1998), galerijoje „Kairė-dešinė“ (Vilnius, 2003), galerijoje „Wetter“ (Liublinas, Lenkija, 2004), galerijoje „Balt Art“ (Langentalis, Šveicarija, 2006), Šv. Jono g. galerijoje (Vilnius, 2009), galerijoje „Balt Art“ (Bernas, Šveicarija, 2012), “Parko galerijoje” (Kaunas, 2014), LR generaliniame konsulate Sankt Peterburge (2016), kt.

Dalyvavo daugiau nei 170 grupinių parodų, projektų Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje, Moldavijoje, Baltarusijoje, Olandijoje, Vokietijoje, Čekijoje, Šveicarijoje, Norvegijoje, P. Korėjoje, Rusijoje, Slovėnijoje, Kroatijoje, Lenkijoje, kt.

Knygos „Reljefinė faktūra“  autorė (2006), metodinio el. leidinio „Kompozicijos dėsniai gamtos formose“ bendraautorė (2011), Kensaku Shioya (Japonija) fotografijos albumo „See through Chrysalis“ meno  vadovė (2011), J.Endrijaičio poezijos knygų: „Vėpūtinis prie obels / Vėpūtinukai“ (2015), „Meilės subrandinti“ (2016) iliustratorė.

Organizavo ir kuravo projektus: „Natiurmortas. Šiuolaikinis kontekstas tradicijoje“ (2015), „100% tapybos“ (2016), kt.

Dalyvavo meno edukacijos projektuose: „Menas užaugti“, „Mano Lietuva. Grįžtu į Tėvynę“, „Lietuva-Japonija“. Tobulinosi FH Joanneum taikomųjų m. u-te (Gracas, Austrija, 2015), Koimbros u-te (Portugalija, 2016), Leuvardeno taikomųjų m. u-te (Nyderlandai, 2016), tarptautinėje meno rezidencijoje (Cite internationale des arts, Paryžius, 2017).

Lietuvos dailininkų s-gos narė (nuo 1999)

Darbai spausdinti žurnale ‚LOGOS 88“ (2016), R.Dichavičiaus knygoje „Laisvės paženklinti. Dailininkai atkurtai Lietuvos valstybei“ (III t., 2016), savaitraštyje „Nemunas“ (2013), A.Uoginto knygoje „Menų fakulteto fenomenas. Šiaulių universiteto absolventai dailininkai (1972–2012)“ (2013), žurnale „Verslas ir politika“ (2012) ir kt..

Pelnė Šveicarijos Gerberto Rüfo fondo „Swiss Baltic Net Graduate Award“ premiją (2003).

Tarptaut. tapybos bienalėje „Bienalei Internationale de Pictura Chisinau“ nominuotas darbas „Avių plukdymas“ (2011). Tarptaut. meno forume „Winter Insomnia“ užėmė II v. (Sankt Peterburgas, 2017).

Gyvena ir dirba Vilniuje.

Kontaktai: tel. (613) 64410,

el. p. [email protected]; www.medagallery.com